Šių metų pradžioje visą pasaulį apskriejo žinia apie aukšto Talibano vado, turinčio ryšių su Pakistano kariuomene, Mullaho Naziro mirtį. Jis buvo nukautas per vieną JAV bepiločių lėktuvų ataką Pakistano šiaurės vakarų pasienio regione kartu su dar 15 kovotojų. JAV žvalgybos duomenimis, visi jie buvo Talibano kovotojai.
Mullahas Naziras, kurio tikrasis vardas yra Maulvi Nazi Wazir, buvo vienas iš trijų svarbiausių Talibano vadų Vaziristano regione, vadovavęs sukarintai grupuotei, kuri aktyviai rengė išpuolius prieš NATO karius Afganistane. Tačiau tai tik viena medalio pusė. Mullahas Naziras taip pat buvo svarbus Pakistano valdžios įrankis sunkiai kontroliuojamoje genčių teritorijoje. Teigiama, kad dar 2007 m. jis sudarė taikos sutartį su Pakistano kariuomene. Pastaroji buvo palikta nuošalyje, tačiau atakos prieš NATO karius nesiliovė. Neoficialiai Pakistanas įvardijo Mullahą Nazirą kaip „gerąjį“ talibaną, t. y. nesiekiantį nuversti Pakistano valdžios.
Tačiau tokie Mullaho Naziro veiksmai nepradžiugino kitų Talibano vadų. Praėjusių metų gruodžio pradžioje buvo pasikėsinta į jo gyvybę – savižudis susisprogdino prie pat Naziro, tačiau laimingo atsitiktinumo dėka jam pavyko išvengti sunkesnių padarinių. Iškart po to Mullahas Naziras perspėjo Pakistano Talibano vadą Hakimullahą Mehsudą, už kurį JAV siūlo 5 mln. dolerių premiją, palikti Pietų Vaziristano regioną arba susitaikyti su gręsiančiais padariniais.
Mullaho Naziro iškilimas į valdžią
Toks atviras grasinimas pačiam Pakistano Talibano vadui aiškiai demonstravo, kad Naziras jautėsi esantis gana įtakingas ir turintis stiprų užnugarį. Jo iškilimą Pietų Vaziristano regione palaimino ne tik Pakistano valdžia, bet ir Afganistano Talibanas. Šis grasinimas taip pat demonstravo didėjančią takoskyrą tarp Afganistano ir Pakistano Talibano.
Mullahas Naziras atėjo į valdžią Pietų Vaziristane 2007 m. kovo mėnesį, kai Pakistano kariuomenė parėmė jo puolimą prieš regione įsitvirtinusius uzbekų kovotojus. Jis taip pat sulaukė palaikymo iš Mullaho Omaro, kuris jį padarė vienu iš Talibano vadų. Visa tai Naziras leido sukoncentruoti pakankamai galios savo rankose ir pabaigti vietinius genčių vaidus bei sukurti daugmaž stabilią valdymo sistemą regione. Ji išsilaikė beveik šešerius metus.
Per visą šį laiką, Mullahas Naziras sugebėjo išlikti kitų Talibano vadų šešėlyje. Dėl jo regione buvo mažai vietinių ir užsienio žurnalistų, naujienos iš Pietų Vaziristano pasiekdavo retai. Pasaulio dėmesys buvo nukreiptas į kitus regionus Pakistane ir Afganistane. Visa tai leido Nazirui veikti gana nevaržomai. Jis nuolat siuntė gerai apmokytus kovotojus į Afganistaną kautis su NATO pajėgomis, siekdamas neleisti vietinei Afganistano kariuomenei perimti vadovavimą įvairioms vietovėms. Valdžios perdavimą išgyvenantys regionai buvo pagrindiniai Mullaho Naziro kovotojų taikiniai. Taigi sąlyginė taika Vaziristano regione buvo pasiekta išpuolių Afganistane sąskaita.
Valdžios vakuumas ir smūgis Pakistano planams
Pakistanas ilgą laiką tikėjo, kad geri santykiai su Mullahu Naziru galės būti išnaudoti siekiant padidinti savo įtaką Afganistane po to, kai iš ten pasitrauks JAV su savo sąjungininkais. Tokie vadai, kaip Mullahas Naziras, yra pagrindinis Pakistano įrankis siekiant užtikrinti, kad ateityje Afganistanas tvirtai išliktų Pakistano įtakos zonoje. Tuo labiau, kad kiti du pagrindiniai regiono žaidėjai, Indija ir Iranas, taip pat labai aktyviai laukia NATO pajėgų išėjimo iš šios šalies.
Tad Mullaho Naziro mirtis yra baisi žinia Pakistanui ir geroji naujiena Afganistanui, o kartu ir JAV. Talibano vado kartu su dviem jo pavaduotojais nukovimas sukels valdžios vakuumą Vaziristano regione ir turėtų paskatinti vietinių genčių kovas. Iki šiol Pakistanas visais būdais bandė išlaikyti galios balansą regione, sudarydamas sutartis su trimis iš keturių didžiausių grupuočių. Tačiau dabar tokia situacija kažin ar išliks – likusios grupuotės, padedamos jas palaikančių vietinių genčių, tikriausiai bandys išnaudoti Mullaho Naziro mirtį didinant savo įtaką.
Viena tokių grupuočių – jau minėtas Pakistano Talibanas, aktyviausiai veikiantis šiauriniuose Pakistano pasienio regionuose. Būtent ji praėjusių metų pabaigoje pabandė pašalinti Mullahą Nazirą, tačiau nesėkmingai. Pakistano Talibanas, skirtingai nuo Mullaho Naziro vadovaujamos grupuotės, dažniausiai rengdavo išpuolius tik prieš Pakistano valdžią ir jos objektus. Tai į veiklą pasienio genčių regione orientuota grupuotė, kurios susidomėjimas Afganistanu visados buvo antrame plane.
Dabar Pakistano Talibanas, anksčiau išvytas iš Vaziristano, turi puikią galimybę sugrįžti į šį regioną ir įtvirtinti savo valdžią. Sunku pasakyti, ar JAV bepiločių lėktuvų ataka prieš Mullahą Nazirą nebuvo suderinta su pačiu Pakistano Talibanu, tokiu būdu siekiant padėti jam įtvirtinti valdžią regione mainais į ramybę Afganistane. Yra žinoma, kad nemažai įvairaus rango Talibano grupuočių vadų anksčiau yra susisiekę su JAV ir dalyvavę derybose. Šiandien sužinoti apie kokių nors susitarimų egzistavimą yra praktiškai neįmanoma, tačiau aišku viena – ši JAV ataka yra nepaprastai naudinga Pakistano Talibanui.
Šansas Afganistanui
2012 m. vykusiame NATO viršūnių suvažiavime Čikagoje buvo patvirtinta išėjimo iš Afganistano strategija. Planuojama iki 2014 m. pabaigos iš šalies išvesti pagrindinius tarptautinių pajėgų kovinius vienetus, paliekant keletą tūkstančių karių Afganistano kariuomenės apmokymams ir specialioms operacijoms vykdyti. Nors tikslus liksiančių karių skaičius dar nėra aiškus, tačiau net optimistiškiausias scenarijus nurodo vos 12 000 karių. Palyginimui, šiuo metu Afganistane yra apie 102 000 tarptautinių pajėgų karių.
Sumažėjusius saugumo pajėgumus privalės kompensuoti vietinė Afganistano kariuomenė, kurios rengimo procesas vyksta nuolat. Nepaisant to, vietinės kariuomenės parengtis vis dar yra gana žemo lygio, ir daugelis ekspertų labai abejoja, ar Afganistano kariuomenė bus pajėgi viena pati užtikrinti saugumą visoje šalyje po 2014 m. Sumažėjęs atvykstančių kovotojų iš Pakistano pasienio regiono skaičius būtų didelis žingsnis į priekį.
Pastarieji įvykiai ir Mullaho Naziro mirtis suteikia tam galimybę. Kovos Pakistano pasienio regione turėtų „užimti“ vietines Talibano grupuotes bei sumažinti jų galimybes organizuoti išpuolius Afganistane. Dėl augančių neramumų šiame regione taip pat reikės didesnio Pakistano valdžios dėmesio, kurio galimybės remtis vietiniais Talibano vadais siekiant įtakos ateities Afganistane taps gana ribotos.
Tačiau tikroji taika Afganistane bus pasiekta tik tada, kai taika įsivyraus ir Pakistano pasienio regione. Trumpuoju laikotarpiu neramumai jame gali padėti Afganistano kariuomenei sustiprinti savo pozicijas ir sumažinti jai spaudimą vietiniu lygmeniu, tačiau ilguoju laikotarpiu užsitęsę karai gali persikelti ir į Afganistaną. To išvengti būtų galima, jeigu Pakistanas pradėtų vertinti Afganistaną ne kaip potencialių kovų žemę, bet kaip partnerį, kurio stabilumas yra būtinas siekiant regioninės gerovės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą