Bet man atrodo, kad Sausio 13-ąją nepelnytai yra pamirštama praeitis. Ta senesnė praeitis. Laikai, kai dėl Lietuvos laisvės galvas paguldė ne dešimtys, o tūkstančiai žmonių. Kai laisvos šalies perspektyvos buvo tik tolimos ir juokingos svajonės.
Tų žmonių, nukautų Lietuvos miškuose, sušaudytų kalėjimuose ar ištremtų į Sibirą, atminimas pusę amžiaus buvo naikinimas, trinamas ir niekinamas. Jų mirtis tais laikais atrodė beprasmė.
Ir tik Sausio 13-osios dėka, visų šių žmonių atminimas galėjo būti pagerbtas. Dar daugiau, buvo įgyvendintos jų didžiausios ir nerealiausios svajonės. Jie pasiekė savo tikslus. Po mirties, tačiau pasiekė. Sausio 13-oji - tai pergalė! Visos lietuvių tautos - gyvenusios, gyvenančios ir dar gyvensiančios. Tai diena, kuomet okupantas tapo pralaimėtoju, o už savo gimtosios žemės laisvę kovoję ir mirę lietuviai - laimėtojais.
Sausio 13-oji įprasmino visų kovotojų už Lietuvos laisvę auką ir kartu suteikė šansą ateities kartoms. Tai tiltas, tarp tų, kurie kovojo ir tų, kurie dar kovos, jeigu tik reikės.
Dabar jau mes esame atsakingi už tai, kad savo darbais dėl Lietuvos įprasmintume mūsų protėvių aukas.
"Broliai, mes kovojame ir žinome, kad "šiandien tu, o ryt aš" - atsigulsime į Tėvynės žemę, bet kad mūsų vaikai džiaugsis laisvės laime, kad atėjusi naujoji karta toliau varys Atstatymo darbą, toliau pastūmės kultūros pažangą. Mes kovojame ne už postus ar pozicijas sau, o už gyvenimą kitiems, už Tėvynės laisvę ir nemariuosius žmonijos idealus. <...> Mes manome, kad viso centre - mūsų Lietuva, mūsų Lietuvos Laisvė, nepriklausomybė ir atsikūrimas demokratiniais pagrindais, pagal krikščioniškosios moralės dėsnius".
(iš "Lietuvos Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio komiteto 1947-03-16 direktyvinio biuletinio")
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą