Jeigu prieš nacizmą kovos radikali kairė – jis tik stiprės

Praktiškai absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų tikriausiai sutiks, kad nacizmas ir fašizmas yra blogis, kurio mūsų valstybėje neturėtų būti. Tai žiaurios ir negailestingos ideologijos, kurių skleidžiamomis utopijomis patikėję žmonės pridarė siaubingų dalykų. Normalu, kad kiekvienas išsilavinęs lietuvis visada pasisakys prieš bandymus atgaivinti minėtas ideologijas.

Ironiška, tačiau šiandien Lietuvoje pagrindiniai kovotojai prieš radikalią dešinę yra būtent kiti radikalai. Radikalūs kairieji labai sėkmingai uzurpuoja šį klausimą ir pakliūna į pagrindinius naujienų portalų puslapius, tokiu būdu formuodami visuomenės nuomonę, kad vieninteliai teisėti kovotojai prieš nacizmą yra būtent jie. Tiesa, “garbe ir šlove” jiems tenka dalintis su Algirdu Paleckiu, kurio sapalionės neseniai jam kainavo apie 10 000 litų. Taip pat su kitomis Maskvos gausiai finansuojamomis organizacijomis.

Taigi susiformuoja gana keista situacija. Pagrindiniai nacizmo ir fašizmo priešininkai didžiojoje Europos dalyje tampa įvairūs vietiniai marginalai, radikalūs kairieji ir Rusijos finansuojamos organizacijos. Kitaip tariant, šalis kurioje nuolat pažeidinėjamos žmogaus teisės, o vietinės fašistuojančios organizacijos, dažnai palaikomos valdžios, laikas nuo laiko “sudaužo” kitaip mąstančius, tampa pagrindine antifašistinės propagandos skleidėja. O jai į pagalba ateina asmenys, kurių didžiausia svajonė yra transformuoti visuomenes pagal jų susikurtus utopinius pasaulio vaizdus.

Juk tiek radikali kairė, tiek radikali dešinė kelia problemas ne todėl, kad ji yra dešinė ar kairė, o todėl, kad radikali. Dešiniosios ir kairiosios partijos jau seniai įrodė, kad jos geba pasiūlyti pasaulio vizijas, kurių įgyvendinimui nereikia nužudyti milijonų žmonių. Tuo tarpu, kai tik būdavo bandoma sukurti utopinę valstybę, tiek pagal radikalios kairės, tiek pagal radikalios dešinės planus, visados nukentėdavo milijonai nekaltų žmonių. Problemas kelia ne tiek pasirinkta valstybės vizija, kiek jos suabsoliutinimas, iškreipimas ir bandymas bet kokiomis priemonėmis ją įgyvendinti, neatsižvelgiant į kitų visuomenės grupių interesus.

Tokių radikalių grupių aktyvėjimas visuomenėje išstumia nuosaikias jėgas. Kuo stipresni ir labiau girdimi tampa kurios nors pusės radikalai, tuo didesnio palaikymo sulaukia priešingi radikalai. Verta pažymėti, kad didžioji dalis radikalų tampa sėkmingi tik tada, kai jie turi priešus. Jie nekuria jokių programų, dažniausiai pasikliauja keliais trumpais ir lengvai įsimenančiais šūkiais, pasižymi antisistemine retorika ir nepripažįsta kompromiso. Visa jų sėkmė yra grįsta reakcingomis nuotaikomis visuomenėje, kuri labai trumpai gali patikėti radikalų vilionėmis, tačiau, kaip rodo istorija, vėliau beveik visada jomis skaudžiai nusivilia.

Šiandien Lietuvoje įvairiausio plauko radikalūs kairieji-antifašistai bando susikurti sau priešą – Lietuvišką nacionalizmą, kaip kažkokį nacizmo tęsinį. Iš čia kyla ir noras nacionalinius lietuvių tautos simbolius, taip dažnai lydėjusius ją kovoje už nepriklausomybę, prilyginti nacių simboliams, išjuokti ir išsityčioti iš jų. Tokiu būdu yra bandoma dirbtinai sukelti priešpriešą visuomenėje, nes bent jau kol kas objektyvi realybė demonstruoja kai ką kitą. Galime prisiminti, kad per neseniai vykusius Seimo rinkimus, dvi partijos, kurios bent iš dalies įsipaišo į nacionalistinių partijų sąvoką, bendrai sudėjus gavo vos 1,5 procento balsų. Iš tikrųjų, pats laikas pradėti skambinti pavojaus varpais.

Jeigu 1,5 procento balsų ir vieną kartą metuose surengiamos eitynės, kuriose agresyvūs skustagalviai sudaro mažumą, yra kažkokie ženklai apie atgimstantį dešinįjį radikalizmą, tai nuolatiniai radikalios kairės atstovų straipsniai spaudoje, jų pristeigtų viešųjų įstaigų veikla, įvairios nuolatinės akcijos miesto centre, tyčiojimasis iš valstybės simbolių ir kita veikla leistų tai vadinti tikrų tikriausiu radikalios kairės įsigalėjimu. Tiesa, tikrovėje situacija yra kiek kitokia.

Tiek vieną, tiek kitą barikadų pusę sudaro mažos grupelės žmonių, kurių įtaka kasdieniam lietuvio gyvenimui yra minimali. Tokia ji ir turėtų likti. Nuosaikioji visuomenė privalo nekreipti dėmesio į šių grupių veiklą ir jas ignoruoti, aišku nepamirštant atsakyti į kiekvieną bandymą niekinti Lietuvos valstybės simbolius. Kaip kiekvienoje civilizuotoje valstybėje, atsakymo suformulavimą geriausia palikti teisėsaugai. 

Delfi.lt nuotrauka