Apsilankymas LIDL - geriau nei tikėjausi

Vakar teko apsilankyti LIDL. Įspūdžių daug, tad visais skubu pasidalinti. Prie parduotuvės Kalvarijų gatvėje atvykome jau vakare ir mūsų naivios viltys, kad jau nebus eilių, buvo greitai sudaužytos į šipulius. Prie parduotuvės įėjimo gražiai rikiavosi žmonių eilė. Nesu mėgėjas stovėti eilėse, bet smalsumas visgi nugalėjo. Ir labai gerai, nes pirmas įspūdis yra žiauriai apgaulingas. Eilė judėjo greitai ir po maždaug 10 min buvome įleisti į parduotuvę.

Žmonių viduje buvo daug, su vežimėliais prasilenkti sudėtinga, o pati parduotuvė maža. Tačiau kainos nustelbia viską. Nesu iš tų žmonių, kurie seka kainas parduotuvėse labai tiksliai, bet čia įėjus aiškiai matai – viskas žymiai pigiau. Pasirinkimas nėra didelis – kai kurių produktų yra tik po vieną rūšį, daugybės žymių prekinių ženklų nėra, bet tai kas yra – už labai gerą kainą. Yra ir lietuviškų produktų, tiesa dauguma jų – su LIDL prekybos centro prekiniais ženklais. Į vežimėlį kroviau negailėdamas laiko kainų skaičiavimui. Pamenu, paskutinį kartą taip jaučiausi JAV, kuomet su pirmu gautu atlyginimu užklydau į Walmart‘ą ir supratau – visko autobusu nusivežti iki namų nepavyks. Pirmą kartą po daugybės laiko šį jausmą buvo galima pajusti ir čia Lietuvoje.

Nededu jokių specifinių kainų ar produktų sąrašų, tiesiog pasakysiu, kad pirkinių krepšelis, kurį vos gali panešti su sviestu, sūriu, mėsa, pienu, varške ir kitais ne pačiais pigiausias produktais man kainavo apie 20 EUR. Dar prieš savaitę už panašų krepšelį kitoje parduotuvėje būčiau išleidęs tikrai ne mažiau 35 EUR. Nauda - akivaizdi. 

Apie eiles ir laiko sąnaudas. Nors laukėme prie durų, dar prie kasų, tačiau galiausiai visas apsipirkimas užtruko apie 45 min. Itin greitai dirbančios kasos (Lietuvoje neregėtas vaizdas), į maišelius produktus kraunančios darbuotojos ir nemokamai duodami maišeliai – pasijauti kaip normalioje Vakarų parduotuvėje. Viešumoje buvo daug pasakyta apie vargšus žmones stovinčius eilėse, netaupančius savo laiko ir pan., tačiau palyginus su kitų prekybos centrų kainomis sutaupymas gaunasi toks didelis, kad tikrai apsimoka pastovėti tose eilėse. Netikiu, kad Lietuvoje yra daug žmonių, kurių 25 minutės yra vertos 15 EUR. Tuo labiau, kad su eilėmis yra susitvarkoma tiesiog pavydėtinai. Netgi atvirkščiai, būtent LIDL nepaisant antplūdžio jautiesi kaip pirkėjas, skirtingai nei kituose „normaliuose“ lietuviškuose prekybos centruose. Kitas malonus momentas - visi stovintys eilėse ir laukiantys prie kasų akivaizdu atėjo nusiteikę išvysti eiles, todėl nėra jokio didelio burbėjimo, visi mandagūs ir elgiasi gražiai. 

Aš iš pradžių buvau kiek skeptiškas LIDL atžvilgiu, tačiau jeigu jis ir toliau išliks toks, koks yra atidarymo dienomis, be jokios ironijos – tai bus geriausias įvykis Lietuvoje pastaruosius metus. Aš labai tikiuosi, kad LIDL Lietuvoje padarys tokį perversmą, kokį padarė TELE2 atėjimas. Atsirado normali konkurencija ir rinka. 

Panašu, kad bent jau artimiausiu metu seniesiems prekybos centrams atkeliauja ne pačios geriausios dienos. Šiek tiek tragikomiškai atrodo Maximos komunikacija LIDL atsidarymo dieną – „pas mus pirkėjų netgi padaugėjo“. Tiesa, šaltiniai sako, kad kai kuriose parduotuvėse tą dieną apyvarta buvo net 42 proc. mažesnė nei paprastai tokią dieną. 

Galima tik palinkėti, kad LIDL padarytų Lietuvoje tai, ko per tiek metų nesugebėjo Konkurencijos taryba ir kitos valstybinės institucijos – sukurti laisvą rinką tarp prekybos centrų. 

Jeigu prieš nacizmą kovos radikali kairė – jis tik stiprės

Praktiškai absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų tikriausiai sutiks, kad nacizmas ir fašizmas yra blogis, kurio mūsų valstybėje neturėtų būti. Tai žiaurios ir negailestingos ideologijos, kurių skleidžiamomis utopijomis patikėję žmonės pridarė siaubingų dalykų. Normalu, kad kiekvienas išsilavinęs lietuvis visada pasisakys prieš bandymus atgaivinti minėtas ideologijas.

Ironiška, tačiau šiandien Lietuvoje pagrindiniai kovotojai prieš radikalią dešinę yra būtent kiti radikalai. Radikalūs kairieji labai sėkmingai uzurpuoja šį klausimą ir pakliūna į pagrindinius naujienų portalų puslapius, tokiu būdu formuodami visuomenės nuomonę, kad vieninteliai teisėti kovotojai prieš nacizmą yra būtent jie. Tiesa, “garbe ir šlove” jiems tenka dalintis su Algirdu Paleckiu, kurio sapalionės neseniai jam kainavo apie 10 000 litų. Taip pat su kitomis Maskvos gausiai finansuojamomis organizacijomis.

Taigi susiformuoja gana keista situacija. Pagrindiniai nacizmo ir fašizmo priešininkai didžiojoje Europos dalyje tampa įvairūs vietiniai marginalai, radikalūs kairieji ir Rusijos finansuojamos organizacijos. Kitaip tariant, šalis kurioje nuolat pažeidinėjamos žmogaus teisės, o vietinės fašistuojančios organizacijos, dažnai palaikomos valdžios, laikas nuo laiko “sudaužo” kitaip mąstančius, tampa pagrindine antifašistinės propagandos skleidėja. O jai į pagalba ateina asmenys, kurių didžiausia svajonė yra transformuoti visuomenes pagal jų susikurtus utopinius pasaulio vaizdus.

Juk tiek radikali kairė, tiek radikali dešinė kelia problemas ne todėl, kad ji yra dešinė ar kairė, o todėl, kad radikali. Dešiniosios ir kairiosios partijos jau seniai įrodė, kad jos geba pasiūlyti pasaulio vizijas, kurių įgyvendinimui nereikia nužudyti milijonų žmonių. Tuo tarpu, kai tik būdavo bandoma sukurti utopinę valstybę, tiek pagal radikalios kairės, tiek pagal radikalios dešinės planus, visados nukentėdavo milijonai nekaltų žmonių. Problemas kelia ne tiek pasirinkta valstybės vizija, kiek jos suabsoliutinimas, iškreipimas ir bandymas bet kokiomis priemonėmis ją įgyvendinti, neatsižvelgiant į kitų visuomenės grupių interesus.

Tokių radikalių grupių aktyvėjimas visuomenėje išstumia nuosaikias jėgas. Kuo stipresni ir labiau girdimi tampa kurios nors pusės radikalai, tuo didesnio palaikymo sulaukia priešingi radikalai. Verta pažymėti, kad didžioji dalis radikalų tampa sėkmingi tik tada, kai jie turi priešus. Jie nekuria jokių programų, dažniausiai pasikliauja keliais trumpais ir lengvai įsimenančiais šūkiais, pasižymi antisistemine retorika ir nepripažįsta kompromiso. Visa jų sėkmė yra grįsta reakcingomis nuotaikomis visuomenėje, kuri labai trumpai gali patikėti radikalų vilionėmis, tačiau, kaip rodo istorija, vėliau beveik visada jomis skaudžiai nusivilia.

Šiandien Lietuvoje įvairiausio plauko radikalūs kairieji-antifašistai bando susikurti sau priešą – Lietuvišką nacionalizmą, kaip kažkokį nacizmo tęsinį. Iš čia kyla ir noras nacionalinius lietuvių tautos simbolius, taip dažnai lydėjusius ją kovoje už nepriklausomybę, prilyginti nacių simboliams, išjuokti ir išsityčioti iš jų. Tokiu būdu yra bandoma dirbtinai sukelti priešpriešą visuomenėje, nes bent jau kol kas objektyvi realybė demonstruoja kai ką kitą. Galime prisiminti, kad per neseniai vykusius Seimo rinkimus, dvi partijos, kurios bent iš dalies įsipaišo į nacionalistinių partijų sąvoką, bendrai sudėjus gavo vos 1,5 procento balsų. Iš tikrųjų, pats laikas pradėti skambinti pavojaus varpais.

Jeigu 1,5 procento balsų ir vieną kartą metuose surengiamos eitynės, kuriose agresyvūs skustagalviai sudaro mažumą, yra kažkokie ženklai apie atgimstantį dešinįjį radikalizmą, tai nuolatiniai radikalios kairės atstovų straipsniai spaudoje, jų pristeigtų viešųjų įstaigų veikla, įvairios nuolatinės akcijos miesto centre, tyčiojimasis iš valstybės simbolių ir kita veikla leistų tai vadinti tikrų tikriausiu radikalios kairės įsigalėjimu. Tiesa, tikrovėje situacija yra kiek kitokia.

Tiek vieną, tiek kitą barikadų pusę sudaro mažos grupelės žmonių, kurių įtaka kasdieniam lietuvio gyvenimui yra minimali. Tokia ji ir turėtų likti. Nuosaikioji visuomenė privalo nekreipti dėmesio į šių grupių veiklą ir jas ignoruoti, aišku nepamirštant atsakyti į kiekvieną bandymą niekinti Lietuvos valstybės simbolius. Kaip kiekvienoje civilizuotoje valstybėje, atsakymo suformulavimą geriausia palikti teisėsaugai. 

Delfi.lt nuotrauka

Sausio 13-oji - diena įprasminanti visas aukas dėl Lietuvos laisvės

Pastebėjau, kad minėjimo žodžiuose, kalbose, žmonių mintyse Sausio 13-ąją pagrindinės mintys dažniausiai sukasi apie tai, ką mums davė 14 žmonių auka prieš 22 metus. Apie laisvės siekį, apie norą išsivaduoti iš didžiosios imperijos, apie prisiminimus prie laužo, net apie iškovotą galimybę emigruoti, apie žmonių vienybę. Ir tai labai teisingos mintys, nes be tų 14 žmonių, ir visų tą naktį ir dieną atėjusių saugoti trapios laisvės galimybės, kažin ar šiandien pasaulio žemėlapyje būtų lopinėlis pavadintas "Lietuva".

Bet man atrodo, kad Sausio 13-ąją nepelnytai yra pamirštama praeitis. Ta senesnė praeitis. Laikai, kai dėl Lietuvos laisvės galvas paguldė ne dešimtys, o tūkstančiai žmonių. Kai laisvos šalies perspektyvos buvo tik tolimos ir juokingos svajonės.

Tų žmonių, nukautų Lietuvos miškuose, sušaudytų kalėjimuose ar ištremtų į Sibirą, atminimas pusę amžiaus buvo naikinimas, trinamas ir niekinamas. Jų mirtis tais laikais atrodė beprasmė.

Ir tik Sausio 13-osios dėka, visų šių žmonių atminimas galėjo būti pagerbtas. Dar daugiau, buvo įgyvendintos jų didžiausios ir nerealiausios svajonės. Jie pasiekė savo tikslus. Po mirties, tačiau pasiekė. Sausio 13-oji - tai pergalė! Visos lietuvių tautos - gyvenusios, gyvenančios ir dar gyvensiančios. Tai diena, kuomet okupantas tapo pralaimėtoju, o už savo gimtosios žemės laisvę kovoję ir mirę lietuviai - laimėtojais.

Sausio 13-oji įprasmino visų kovotojų už Lietuvos laisvę auką ir kartu suteikė šansą ateities kartoms. Tai tiltas, tarp tų, kurie kovojo ir tų, kurie dar kovos, jeigu tik reikės.

Dabar jau mes esame atsakingi už tai, kad savo darbais dėl Lietuvos įprasmintume mūsų protėvių aukas.

"Broliai, mes kovojame ir žinome, kad "šiandien tu, o ryt aš" - atsigulsime į Tėvynės žemę, bet kad mūsų vaikai džiaugsis laisvės laime, kad atėjusi naujoji karta toliau varys Atstatymo darbą, toliau pastūmės kultūros pažangą. Mes kovojame ne už postus ar pozicijas sau, o už gyvenimą kitiems, už Tėvynės laisvę ir nemariuosius žmonijos idealus. <...> Mes manome, kad viso centre - mūsų Lietuva, mūsų Lietuvos Laisvė, nepriklausomybė ir atsikūrimas demokratiniais pagrindais, pagal krikščioniškosios moralės dėsnius".

 (iš "Lietuvos Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio komiteto 1947-03-16 direktyvinio biuletinio")

Aukšto Talibano vado mirtis – šansas Afganistanui

Šių metų pradžioje visą pasaulį apskriejo žinia apie aukšto Talibano vado, turinčio ryšių su Pakistano kariuomene, Mullaho Naziro mirtį. Jis buvo nukautas per vieną JAV bepiločių lėktuvų ataką Pakistano šiaurės vakarų pasienio regione kartu su dar 15 kovotojų. JAV žvalgybos duomenimis, visi jie buvo Talibano kovotojai.

Mullahas Naziras, kurio tikrasis vardas yra Maulvi Nazi Wazir, buvo vienas iš trijų svarbiausių Talibano vadų Vaziristano regione, vadovavęs sukarintai grupuotei, kuri aktyviai rengė išpuolius prieš NATO karius Afganistane. Tačiau tai tik viena medalio pusė. Mullahas Naziras taip pat buvo svarbus Pakistano valdžios įrankis sunkiai kontroliuojamoje genčių teritorijoje. Teigiama, kad dar 2007 m. jis sudarė taikos sutartį su Pakistano kariuomene. Pastaroji buvo palikta nuošalyje, tačiau atakos prieš NATO karius nesiliovė. Neoficialiai Pakistanas įvardijo Mullahą Nazirą kaip „gerąjį“ talibaną, t. y. nesiekiantį nuversti Pakistano valdžios.

Tačiau tokie Mullaho Naziro veiksmai nepradžiugino kitų Talibano vadų. Praėjusių metų gruodžio pradžioje buvo pasikėsinta į jo gyvybę – savižudis susisprogdino prie pat Naziro, tačiau laimingo atsitiktinumo dėka jam pavyko išvengti sunkesnių padarinių. Iškart po to Mullahas Naziras perspėjo Pakistano Talibano vadą Hakimullahą Mehsudą, už kurį JAV siūlo 5 mln. dolerių premiją, palikti Pietų Vaziristano regioną arba susitaikyti su gręsiančiais padariniais.

Mullaho Naziro iškilimas į valdžią

Toks atviras grasinimas pačiam Pakistano Talibano vadui aiškiai demonstravo, kad Naziras jautėsi esantis gana įtakingas ir turintis stiprų užnugarį. Jo iškilimą Pietų Vaziristano regione palaimino ne tik Pakistano valdžia, bet ir Afganistano Talibanas. Šis grasinimas taip pat demonstravo didėjančią takoskyrą tarp Afganistano ir Pakistano Talibano.

Mullahas Naziras atėjo į valdžią Pietų Vaziristane 2007 m. kovo mėnesį, kai Pakistano kariuomenė parėmė jo puolimą prieš regione įsitvirtinusius uzbekų kovotojus. Jis taip pat sulaukė palaikymo iš Mullaho Omaro, kuris jį padarė vienu iš Talibano vadų. Visa tai Naziras leido sukoncentruoti pakankamai galios savo rankose ir pabaigti vietinius genčių vaidus bei sukurti daugmaž stabilią valdymo sistemą regione. Ji išsilaikė beveik šešerius metus.

Per visą šį laiką, Mullahas Naziras sugebėjo išlikti kitų Talibano vadų šešėlyje. Dėl jo regione buvo mažai vietinių ir užsienio žurnalistų, naujienos iš Pietų Vaziristano pasiekdavo retai. Pasaulio dėmesys buvo nukreiptas į kitus regionus Pakistane ir Afganistane. Visa tai leido Nazirui veikti gana nevaržomai. Jis nuolat siuntė gerai apmokytus kovotojus į Afganistaną kautis su NATO pajėgomis, siekdamas neleisti vietinei Afganistano kariuomenei perimti vadovavimą įvairioms vietovėms. Valdžios perdavimą išgyvenantys regionai buvo pagrindiniai Mullaho Naziro kovotojų taikiniai. Taigi sąlyginė taika Vaziristano regione buvo pasiekta išpuolių Afganistane sąskaita.

Valdžios vakuumas ir smūgis Pakistano planams

Pakistanas ilgą laiką tikėjo, kad geri santykiai su Mullahu Naziru galės būti išnaudoti siekiant padidinti savo įtaką Afganistane po to, kai iš ten pasitrauks JAV su savo sąjungininkais. Tokie vadai, kaip Mullahas Naziras, yra pagrindinis Pakistano įrankis siekiant užtikrinti, kad ateityje Afganistanas tvirtai išliktų Pakistano įtakos zonoje. Tuo labiau, kad kiti du pagrindiniai regiono žaidėjai, Indija ir Iranas, taip pat labai aktyviai laukia NATO pajėgų išėjimo iš šios šalies.

Tad Mullaho Naziro mirtis yra baisi žinia Pakistanui ir geroji naujiena Afganistanui, o kartu ir JAV. Talibano vado kartu su dviem jo pavaduotojais nukovimas sukels valdžios vakuumą Vaziristano regione ir turėtų paskatinti vietinių genčių kovas. Iki šiol Pakistanas visais būdais bandė išlaikyti galios balansą regione, sudarydamas sutartis su trimis iš keturių didžiausių grupuočių. Tačiau dabar tokia situacija kažin ar išliks – likusios grupuotės, padedamos jas palaikančių vietinių genčių, tikriausiai bandys išnaudoti Mullaho Naziro mirtį didinant savo įtaką.

Viena tokių grupuočių – jau minėtas Pakistano Talibanas, aktyviausiai veikiantis šiauriniuose Pakistano pasienio regionuose. Būtent ji praėjusių metų pabaigoje pabandė pašalinti Mullahą Nazirą, tačiau nesėkmingai. Pakistano Talibanas, skirtingai nuo Mullaho Naziro vadovaujamos grupuotės, dažniausiai rengdavo išpuolius tik prieš Pakistano valdžią ir jos objektus. Tai į veiklą pasienio genčių regione orientuota grupuotė, kurios susidomėjimas Afganistanu visados buvo antrame plane.

Dabar Pakistano Talibanas, anksčiau išvytas iš Vaziristano, turi puikią galimybę sugrįžti į šį regioną ir įtvirtinti savo valdžią. Sunku pasakyti, ar JAV bepiločių lėktuvų ataka prieš Mullahą Nazirą nebuvo suderinta su pačiu Pakistano Talibanu, tokiu būdu siekiant padėti jam įtvirtinti valdžią regione mainais į ramybę Afganistane. Yra žinoma, kad nemažai įvairaus rango Talibano grupuočių vadų anksčiau yra susisiekę su JAV ir dalyvavę derybose. Šiandien sužinoti apie kokių nors susitarimų egzistavimą yra praktiškai neįmanoma, tačiau aišku viena – ši JAV ataka yra nepaprastai naudinga Pakistano Talibanui.

Šansas Afganistanui

2012 m. vykusiame NATO viršūnių suvažiavime Čikagoje buvo patvirtinta išėjimo iš Afganistano strategija. Planuojama iki 2014 m. pabaigos iš šalies išvesti pagrindinius tarptautinių pajėgų kovinius vienetus, paliekant keletą tūkstančių karių Afganistano kariuomenės apmokymams ir specialioms operacijoms vykdyti. Nors tikslus liksiančių karių skaičius dar nėra aiškus, tačiau net optimistiškiausias scenarijus nurodo vos 12 000 karių. Palyginimui, šiuo metu Afganistane yra apie 102 000 tarptautinių pajėgų karių.

Sumažėjusius saugumo pajėgumus privalės kompensuoti vietinė Afganistano kariuomenė, kurios rengimo procesas vyksta nuolat. Nepaisant to, vietinės kariuomenės parengtis vis dar yra gana žemo lygio, ir daugelis ekspertų labai abejoja, ar Afganistano kariuomenė bus pajėgi viena pati užtikrinti saugumą visoje šalyje po 2014 m. Sumažėjęs atvykstančių kovotojų iš Pakistano pasienio regiono skaičius būtų didelis žingsnis į priekį.

Pastarieji įvykiai ir Mullaho Naziro mirtis suteikia tam galimybę. Kovos Pakistano pasienio regione turėtų „užimti“ vietines Talibano grupuotes bei sumažinti jų galimybes organizuoti išpuolius Afganistane. Dėl augančių neramumų šiame regione taip pat reikės didesnio Pakistano valdžios dėmesio, kurio galimybės remtis vietiniais Talibano vadais siekiant įtakos ateities Afganistane taps gana ribotos.

Tačiau tikroji taika Afganistane bus pasiekta tik tada, kai taika įsivyraus ir Pakistano pasienio regione. Trumpuoju laikotarpiu neramumai jame gali padėti Afganistano kariuomenei sustiprinti savo pozicijas ir sumažinti jai spaudimą vietiniu lygmeniu, tačiau ilguoju laikotarpiu užsitęsę karai gali persikelti ir į Afganistaną. To išvengti būtų galima, jeigu Pakistanas pradėtų vertinti Afganistaną ne kaip potencialių kovų žemę, bet kaip partnerį, kurio stabilumas yra būtinas siekiant regioninės gerovės.

Dar kartą – apie „tolerantišką“ netoleranciją

Tolerantiško Jaunimo Asociacija nuolatos atkreipia dėmesį į esamas ir menamas nelygybes Lietuvoje, aktyviai dalyvauja įvairiuose multikultūriškumą ir nuomonių įvairovę skatinančiuose renginiuose bei nedviprasmiškai pasisako už visų visuomenės narių lygybę. Jų interneto puslapyje puikuojasi toks tolerancijos apibūdinimas: „tolerancija - tai pakantumas kitiems, supratimas, kad kitas žmogus gali skirtis nuo mūsų, ir pripažinimas, kad jis turi teisę būti kitoks nei mes“.

Tolerantiško Jaunimo Asociacija nuolatos atkreipia dėmesį į esamas ir menamas nelygybes Lietuvoje, aktyviai dalyvauja įvairiuose multikultūriškumą ir nuomonių įvairovę skatinančiuose renginiuose bei nedviprasmiškai pasisako už visų visuomenės narių lygybę. Jų interneto puslapyje puikuojasi toks tolerancijos apibūdinimas: „tolerancija - tai pakantumas kitiems, supratimas, kad kitas žmogus gali skirtis nuo mūsų, ir pripažinimas, kad jis turi teisę būti kitoks nei mes“.

Tačiau aiškėja, kad šios organizacijos nariai ir jai labai prijaučiantys aktyvūs piliečiai patys net nesiruošia vadovautis tokiomis vertybėmis. Pagal juos, tolerancija „kitokiems“ galioja tik tiems asmenims, kurių garsiai reiškiama nuomonė sutampa su šios organizacijos narių nuomone. Likusieji yra pusiau garsiai įvardijami kaip neverti reikštis viešoje erdvėje.

Savo „netoleranciją“ jie pademonstravo viename „Facebook“ profilyje, kur neseniai buvo aptarinėjama kaip jų „požiūrio“ neatitinkantys nemokami leidiniai yra paprasčiausiai išmetami į šiukšlių dėžes ar suplėšomi.  Donatas Paulauskas, įvardijamas kaip vienas aktyviausių ir jaunausių žmogaus teisių aktyvistų Lietuvoje, pareiškė: „pamatęs (ir pavartęs) šitą leidinuką savo univere, stvėriau visą krūvą ir išmečiau į šalia esančią šiukšliadėžę“. Kiti dalyviai taip pat prisipažino nevengiantys išmesti jų pozicijos neatitinkančius leidinius.

Labiausiai nustebino tai, kad tokiai nuomonei pritarė ir žymioji Lietuvos publicistė,  feministė Nida Vasiliauskaitė. Nuolat aktyviai rašanti ir reikalaujanti pagarbos kitokiai nuomonei, panašu, sau tokių reikalavimų nekelia. Verta pažymėti, kad N. Vasiliauskaitė šiuo metu dėstytojauja Vilniaus Universiteto Tarptautinių Santykių ir Politikos Mokslų Institute, kurio studentai yra ir aptariamo laikraščio rengėjai. Tokiu būdu ji demonstruoja nepagarba ne tik politiniams konkurentams, bet ir savo kolegoms.  

Gerard Depardieu - naujoji Rusijos kino žvaigždė

Vladimiras Putinas yra žmogus, kuris kalbėdamas mėgsta pajuokauti. Pavyzdžiui, 2006 m. Dūmoje jis pasakė: “Rusijos moderni užsienio reikalų politika yra grįsta pragmatizmo, nuspėjamumo ir tarptautinės teisės viršenybės principais”. Reikia būti visiškai nesusipažinusiam su šiuolaikinės Rusijos užsienio politikos realijomis, kad būtų galima patikėti šiais žodžiais. Todėl tuomet, kai praėjusių metų gruodį Putinas paskelbė suteiksiantis pilietybę vienam garsiausių prancūzų Gerard’ui Depardieu, daugelis tokius jo žodžius palaikė dar viena viešųjų ryšių akcija.

Kaip tik tuo metu Depardieu buvo labai supykęs ant naujojo Prancūzijos prezidento Francois Hollande dėl ištesėtų rinkiminių pažadų. Norėdamas pasirodyti esantis tikrų tikriausias socialistas, Hollande buvo pažadėjęs, kad visi gaunantys per metus daugiau kaip milijoną eurų bus apmokestinti 75 proc. pajamų mokesčiu. Depardieu, o kartu ir dalis kitų turtingų prancūzų, nusprendė, kad to jau per daug ir viešai pareiškė persikeliantys gyventi į kaimyninę Belgiją, kurioje gyventojų pajamų mokestis yra vos 60 procentų.

Tačiau vakar Putinas vis dėlto pasirašė dekretą kuriuo garsiam prancūzui buvo suteikta Rusijos pilietybė. Prezidento atstovas pareiškė, kad Depardieu paprašė Rusijos pilietybės ir ji jam buvo suteikta atsižvelgiant į jo nuopelnus šiai šaliai.

Naudojama formuluotė pilietybės suteikimui pagrįsti visai suprantama. Kiekvienas sprendimas turi būti bent jau teoriškai pagrįstas. Juk tai Putino, Rusijos prezidento sprendimas, o ne Volodios iš Novosibirsko. Tačiau problema ta, kad šiuo atveju Depardieu tikrieji nuopelnai Rusijai yra tie, kurių pati Rusija nenorėtų labai plačiai reklamuoti. Tad oficialus pranešimas spaudai turi tokią labai įdomią formuluotę: “Depardieu filmavosi daugybėje didelių filmų bei atliko nemažai svarbių vaidmenų, įskaitant Rasputino vaidmenį. Ir nors filmas nebuvo rodomas čia, tačiau pats personažas yra itin ryškus ir inovatyvus”.

Tik pagalvokite, pasirodo Rusijos pilietybę galima gauti už vieną paprastą vaidmenį. Ir dar tokiame nieko neišsiskiriančiame tik televizijai skirtame filme. Ir net nebūtina tą filmą parodyti Rusijoje. Pilietybės suteikimas, aišku, visiškai nesusijęs su keliais kitais įdomiais faktais.

Spalio mėnesį Depardieu lankėsi Grozne, Čečėnijos sostinėje, kur jis susitiko su šios Rusijos srities vadovu Ramzanu Kadyrovu. Kartu jie džiugiai paminėjo 194-ąsias sostinės metines. Paminėjo jie taip gerai, kad pats Depardieu buvo nufilmuotas šaukiantis miniai maišyta prancūzų-rusų kalba “Šlovė Groznui! Šlovė Čečėnijai! Čečėnija yra stipri! Šlovė Kadyrovui!”. Viešnagei pasibaigus Kadyrovas pakvietė Depardieu apsigyventi Grozne. Kol kas Depardieu šio kvietimo nepriėmė.

Dar daugiau, Depardieu sutiko vaidinti vyriausiosios Uzbekistano prezidento Islamo Karimovo dukters Gulnaros kuriamame filme. Lyg to nebūtų gana, savo laiške Rusijos prezidentui Depardieu dėkodamas už suteiktą pilietybę staiga prisiminė, kad jis turi nepaprastai stiprius ryšius su Rusija. Depardieu teigimu, jis žavisi Rusija, jos žmonėmis, istorija, rašytojais, kadangi jo tėvas buvo komunistas, kuris klausydavosi Maskvos radijo. Vienu žodžiu – tikras Putino numylėtinis.  

Tikriausiai Hollande prieš rinkimus net negalėjo pagalvoti ką 75 procentų tarifas gali padaryti su žmonėmis. Pasirodo, būtent tiek reikėjo apmokestinti garsųjį Gerard’ą Depardieu, kad jis pavirstu rusu. 

Kaip Račas interneto dorovę saugojo

Apie šią istoriją jau turbūt girdėjo visi. Prasidėjusi socialiniuose tinkluose, ji galiausiai persikėlė į “didžiąją spaudą” ir net “didžiąją politiką”. Štai socialdemokratai paskelbė esantys labai įžeisti, kad jų lyderis ir tautos numylėtinis buvo pavadintas “prietaisu”, ir ketinantys artimiausiu metu nuspręsti kaip čia elgtis su tuo nusidėjeliu Algiu Ramanausku-Greitai. Dar daugiau, toks BNS direktorius Artūras Račas nusprendė nusiųsti skundą Žurnalistų etikos inspektoriui, motyvuodamas tuo, kad Metų Idioto titulas jam buvo paskirtas nepelnytai. Kiti Ramanausko sąrašo nominantai nusprendė nepateisinti jų įtraukimo į jį ir pasielgti protingai – nesikišti į šią istoriją.

Socialdemokratų nepasitenkinimas šioje istorijoje bent iš dalies yra suprantamas. Kiekvienas asmuo turi teisę į politinę satyrą, tačiau juoktis iš asmens išvaizdos yra žema. Juoktis iš Butkevičiaus ekonomikos suvokimo (ar nesuvokimo) – pateisinama ir net būtina, tačiau šaipytis iš jo išvaizdos – nesolidu. Bet sprendžiant iš atsakymų žiniasklaidai, socialdemokratai jaučiasi per prievartą įtraukti į šią istoriją. Jeigu tai būtų likę “Facebook’o” rėmuose, tikriausiai jų reakcijos sulaukę nebūtume. Tačiau šio ginčo “atsiradimas” pirmuose interneto portalų puslapiuose juos pastatė į nepatogią poziciją – nereaguoti negalima, tačiau ir pati reakcija tik suteikia papildomą reklamą Ramanausko įrašui.  

Už šią istoriją socialdemokratai turėtų būti dėkingi tokiam Artūrui Račui, be kurio pagalbos A. Ramanausko tekstas jau būtų buvęs pamirštas pačią pirmąją naujųjų metų dieną. Juk prieš Račo tekstą, įrašas turėjo vos kelis šimtus “like” ir net ištikimiausiems Ramanausko skaitytojams nepasirodė esantis vertas Nobelio literatūros prizo. Komunikacijos pradmenys sako, kad nėra nieko blogiau, kuomet žinia yra ignoruojama. Tačiau tikriausiai Račas yra slaptas Ramanausko gerbėjas (kaip Gražulis – tikrasis homoseksualų gynėjas Seime) ir niekaip negalėjo leisti šiam įrašui išnykti interneto platybėse.

Praėjusiais metais oficialiai pripažintas neetišku žurnalistu, Račas šiemet susapnavo, kad jam skirta šventa misija apginti interneto dorovę. Kaip privaloma senam komunistui, Račas nusprendė, kad geriausia išeitis – sudaryti liaudies kenkėjų sąrašą. Pagal visas totalitarinių valstybių tradicijas, šis sąrašas yra nuolat pildomas pateikiant kuo daugiau informacijos apie kiekvieną įrašytą asmenį. Tiesa, laikai iš tikrųjų keičiasi. Dabar norint būti išbrauktam iš šio sąrašo tereikia atsiprašyti interneto dorovės, t.y., paties Račo.

Bet tikriausiai normaliems skaitytojams kils klausimas, kodėl žmogus paviešinęs kito asmens nedorybes susilaukia tiek pylos? Juk atrodytų, kad pagrindinis blogietis čia – Algis Ramanauskas, o vargšas Račas tik nekaltas pilietis. Bet sukilęs interneto priešiškumas iš tikrųjų rodo kai ką kitą. Jau vien faktas, jog žmonės atvirai teigiantys, kad nepalaiko Ramanausko įrašo, labai nori būti įrašyti į Račo sąrašą, demonstruoja autorių esant pačioje prasčiausioje padėtyje “taip” demonstruoti savo pilietiškumą. Tai žmogus, kuris savo žodžiais ir veiksmais įrodė, kad yra labiausiai nusipelnęs būti tame sąraše su visais Ramanausko necenzūriniais žodžiais.

Jūs paklausite, apie ką aš čia? O gi apie paties Račo įrašus, už vieną iš kurių jis ir pelnė neetiško žurnalisto titulą. Posakis byloja, kad kaip šauksi, taip ir atsilieps. Račo atvejis tai kuo puikiausiai patvirtina. Štai praėjusių metų rugsėjo 23 d. įraše (visus juos galima rasti archyve) jis diagnozavo prezidentei senatvinį marazmą. Lyg ir nieko labai baisaus, tik aštrus ir kandus žurnalistas skleidžiantis savo nuomonę. Bet kadangi šis įrašas susilaukė nedidelio dėmesio, tai jau spalio 3 d. jis pasiūlė visiems Lietuvos katalikams “Užsikruškite. Geriausiai – negyvai”. Ne tik oficialiai Katalikų Bažnyčiai buvo skirtas šis pasiūlymas, bet ir visiems tikintiesiems. Šiame įraše Račas pareiškė esantis šiuolaikinės civilizacijos gynėjas ir žmogus, kuriam “bendrasis gėris” yra viso labo “savo nuomonės primetimas, aklas įniršis, nulis proto ir dar mažiau tolerancijos”.

Tačiau kadangi katalikai Lietuvoje nėra musulmonai, tai niekas niekaip Račui ir neatsakė. Buvo duotas durniui kelias. Tačiau tokiais atvejais problema yra ta, kad jeigu jau įleisi kiaulę į bažnyčią, tai ir ant altoriaus ji užlips. Taip atsitiko ir Račo atveju. Lapkričio 12 d. Račas nusprendė rėžti iš visų jėgų. Savo tinklaraštyje pareiškęs, kad Audrius Bačiulis yra  “apsišlapinęs ir prasigėręs politinis sienlaikraščio “Veidas” politinis propagandistas” (kalba netaisyta). Vėliau dar pridūrė – “šlapimo nelaikantis prostitutas”. Kliuvo ne tik Bačiuliui, bet ir Matoniui, kuris vėliau ir kreipėsi į Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją. Pastaroji po tokio Račo reveranso nusprendė jį įvardinti, kaip neetišką žurnalistą. Visai švelni bausmė, po tokio išsiplūdimo viešoje erdvėje (tiesa, vėliau jis aiškino, kad tai nėra “tikra” viešoji erdvė, o ir pats žodis “prostitutas” nėra jau toks įžeidžiantis).

Bet stebuklų šiame gyvenime būna. Lapkričio viduryje Račui žodis “prostitutas” nepasirodė esantis įžeidus, tačiau jau sausio pradžioje žodis “idiotas” jam labai užkliuvo. Tikriausiai po LŽLEK sprendimo Račas nusprendė atsiversti į doros kelią. Bet kaip būna su visais atsivertėliais, paprasto susilaikymo nuo nepagarbių žodžių jam neužteko. Nusprendė jis dar tapti ir dorovingiausiu interneto vartotoju, griežtai sekančiu kiekvieno iš mūsų pasisakymus “Facebook’e” bei preciziškai juos registruojančiu “sąrače”.

Taigi interneto reakcija į Račo bandymus “registruoti nedorėlius” buvo daugiau nei adekvati. Aiškiai buvo parodyta, net ir tų, kurie nepritaria Ramanausko pasisakymui, kad žmogus kuris anksčiau pats pasižymėjo, kaip nesugebantis išsireikšti be įžeidinėjimų, turėjo mažiausią moralinę teisę staiga tapti teisuoliu. Visi jo veiksmai – tai greičiau vidutinio amžiaus krizę išgyvenančio vyriškio bandymai pasirodyti esančiu vis dar svarbiu ir aktualiu veikėju šioje visuomenėje, kurio kažkokie “šoumenai” neturi teisės įžeidinėti. Įžeisti kitus – tai speciali ir neliečiama vienam Račui deleguota teisė. Kiekvienas kuris mano kitaip ir nesutinka su jo nuomone - bus įtrauktas į “sąračą”.